užmačis

ùžmačis sf. (1) žr. 1 užmačia: 1. Užmačis ponų, ir tiek M.Katk. ^ Ùžmačis ùžmačiai lygi nebūna Lš. 2. Grnk Jis turi ùžmačį: kai užpyksta, tai neina valgyt Trs. 3. An. 4. Priskabino kaip ùžmačis kokia Dgč.